Imigracijos teisinio reguliavimo ypatumai ir problemos

Imigracijos teisinio reguliavimo ypatumai ir problemos. Imigrantu pripažįstamas užsienietis, kuris nuolat apsigyvena Lietuvos Respublikoje.

Užsienietis gali imigruoti į Lietuvos Respubliką tik nustatyta tvarka gavus Vidaus reikalų ministerijoje ar jos įgaliotoje institucijoje leidimą nuolat arba laikinai apsigyventi Lietuvoje.

Kartu su tėvais arba vienų iš jų turi teisę imigruoti vaikai, neturintys 18 metų. Kitose valstybėse likę gyventi imigranto sutuoktinis ir jo vaikai iki 18 metų turi teisę imigranto kvietimu atvykti nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagal pirmumo teisę. Kad gauti aukščiau minėtą leidimą, užsienietis privalo pateikti prašymą Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai, o jeigu užsienietis jau teisėtai yra Lietuvos Respublikoje – tai Vidaus reikalų ministerijai. Šis prašymas turi būti išnagrinėtas per 3 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos, jei tai prašymas laikinai apsigyventi, o jeigu tai prašymas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – tai per 6 mėnesius nuo pateikimo dienos.

Jeigu gavus leidimą, užsienietis juo nepasinaudoja, sprendimas išduoti leidimą anuliuojamas laikino apsigyvenimo atveju – po 6 mėnesių, o nuolatinio gyvenimo atveju – po 12 mėnesių. Bet jeigu užsienietis nepasinaudojo leidimu dėls varbių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, tai minėti termiai jam nėra taikomi.

Jeigu užsieniečiui nebuvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, tai galėjo atsitikti dėl žemiau sekančių priežasčių: 1. užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gręstų jos saugumui, viešajai tvarkai, gyventoj& #371; sveikatai ir dorovei; 2. duomenys, kuriuos apie save pateikė užsienietis, neatitinka tikrovės; 3. jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką; 4. užsienietis neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5. užsienietis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento.

Užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti leidim& #261; gyventi Lietuvos Respublikoje, gali pakartotinai pateikti prašymą praėjus nemažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo priėmimo arba išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti tokį leidimą. Leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas užsieniečiui vieneriems metams, jei jis sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu arba nuolat gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu. Jei santuoka nenutraukiama, tai leidimas išduodamas pakartotinai kiekvienais metais.

Taip pat leidimas gali būti išduodamas šeimos susijungimo pagrindu, jei užsienietis atitinka visus, įstatymo numatytus, reikalavimus.

Užsieniečiai, kuriems yra išduotas leidimas laikinai apsigyventi Lietuvoje, turi per 7 dienas po atvykimo į Lietuvos Respubliką arba po duomenų pasikeitimo privalo pranešti Vidaus reikalų ministerijai.

Užsienietis, turinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, turi pranešti per 7 dienas Vidaus reikalų ministerijai tik aoie duomenų pasikeitimą. Užsieniečiui, kuris turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ilgiau nei vienerius metus, Lietuvos Respublikos nustatyta tvarka yra suteikiamas asmens kodas. Lietuvoje valstybės politika nelegalių migrantų klausimu dar nėra galutinai susiformavusi, ji kinta plečiantis šiam socialiniam reiškiniui.

Tačiau bendra nuostata gana nuosekli: nelegalūs migrantai (išskyrus pab& #279;gėlius ir prieglobsčio ieškančius asmenis) turi būti išsiunčiami į savo gimtąsias šalis arba į tas valstybes, iš kurių jie atvyko į Lietuvą. Kol bus išsiųsti, nelegalūs tranzitiniai migrantai turi būti sulaikomi, jiems negali būti suteikiamos tokios pat teisės ir laisv& #279;s kaip legaliems imigrantams.

Nelegalai tokią politiką vertina kaip labai nepalankią, ir todėl ateityje ji gali turėti stabdantį efektą. Kova su tranzitine migracija vienoje mažoje valstybėje, pavyzdžiui, Lietuvoje, gali duoti tik dalinių rezultatų, tikriausiai susijusių su migracijos maršrutų pakeitimu.

Realų poveikį šiam socialiniam rei& #353;kiniui padarytų tik bendros visų suinteresuotų šalių pastangos. Išvados Lietuvai tapus nepriklausoma Respublika, kurią pripažino dauguma pasaulio valstybių, iškilo būtinumas ne tik apibrėžti savo piliečių ratą, bet ir nustatyti kitų asmenų, užsieniečių, esanči& #371; Lietuvos Respublikos teritorijoje, teisinį statusą. Principinės užsieniečių teisinio statuso nuostatos buvo įtvirtintos Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame įstatyme, po to LR Konstitucijoje.

Tačiau detaliau užsieniečių teises ir laisves, pareigas, atvykimo ir apsigyvenimo Lietuvos Respublikoje, taip pat išsiuntimo ir imigracijos sąlygas ir tvarką reguliavo “Dėl užsieniečių teiinės padėties Lietuvos Respublikoje” ir imigracijos įstatymai.

Bet įsigaliojus naujam įstatymui “Dėl užsieniečių teisinės padėties” 1998 metais, aukščiau paminėti du įstatymai neteko galios.

LR Konstitucijoje ir atitinkamuose įstatymuose nustatyta, kad teisėtai esantys Lietuvos Respublikoje užsieniečiai ir asmenys be pilietybės naudojasi vienodomis su Lietuvos Respublikos piliečiais teisėmis ir laisvėmis, bei vykdo pareigas, bet, žinoma, su tam tikrais apribojimais politinių teisių srityje.

Reikšmingais dokumentais, apibrėžiant žmogaus laisves ir teises LR Konstitucijoje ir kituose įstatymuose, tapo tarptautinės sutartys ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

Tarptautinės sutartys – tai svarbus tarptautinės teisėtvarkos stabilumo ir Lietuvos santykių su užsienio šalimis, taip pat teisinės valstybės funkcionavimo elementas.

Tarptautinėms sutartims tenka svarbus vaidmuo ginant žmogaus pagrindines teises ir laisves, taip pat palaikant visuomenės teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys kartu su tarptautinės teisės principais ir normomis yra neatskiriama jos teisinės sistemos dalis.

Literatūros sąrašas Norminiai aktai: Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1993 Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija//V& #381; 1995, Nr. 40-987 Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmasis protokolas// VŽ 1996, Nr. 5-112 LR įstatymas “Dėl asmenų, laikomų nuolat gyvenančiais Lietuvoje”//VŽ 1995, Nr. 106-2348 LR imigracijos įstatymas// VŽ 1991, Nr. 27-730 LR įstatymas “Dėl pabėgėlių Lietuvos Respublikoje statuso”// VŽ 1995, Nr. 63-1578 LR įstatymas “Dėl užsieniečių teisinės padėties”// VŽ 1991, Nr. 27-729 LR įstatymas "Dėl užsieniečių teisinės padėties"// VŽ 1998, Nr.115-3236 LR visuomeninių organizacijų įstatymas// VŽ 1998, Nr. 59-1653 Specialioji literatūra: LR Konstitucija: tiesioginis taikymas ir nuosavybės teisių apsauga. – Panevėžys, 1994 Sipavičienė A. Nelegalių migrantų tranzitas per Lietuvą. – Vilnius, 1996 Trumpas Europos žmogaus teisių konvencijos vadovas. – Vilnius, 1995 Vadapalas V. Tarptautinė teisė: bendroji dalis. – Vilnius, 1998 Žmogaus teisės Lietuvoje Vilnius, 1996 Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys Vilnius, 1993 Žmogaus teisių apsaugos mechanizmas. – Vilnius, 1997 Конституционное право.

Ред. Лазарев В. В. – Москва, 1998.