Ēāøēäū č ńīēāåēäč’ ā ėčņīāńźīé ģčōīėīćčč

DANGAUS ŠVIIETUVIŲ TAUTOSAKOJE IR DAILĖJE Dangaus šviesuliai Saulė, Mėnulis, žvaigždės iš žilos senovės buvo vaizduojami dailės kūriniuose, kurie paprastai buvo susiję su mitais arba atsiradę iš jų. Latviu rašytojas E. Skujeniekas pažymi, kad mitas yra savotiškas idealus pasaulio modelis, jame sulydyta intelektuali ir emocinė patirtis.Visata ir žmogus čia parodyti kaip pirminiu priežasčių visuma. Papuošalai, memorialiniai paminklai buvo sudaiktinti žmogaus bendravimo su kosmosu simboliai.

Dangaus šviesuliai dažnai buvo vaizduojami su pumpuruojančiais bei žydinčiais augalais, simbolizuojančiais Gyvybės medį, kuris išreiškė dangaus ryšį su žeme. Lietuviu, kaip ir kitu tautų, žydintis, pumpuruojantis, aplipęs vaisiais medis, saugomas paukščiu ir gyvūnu, tolygus deivei Didžiajai Motinai - niekad nesibaigiančios gyvybės simboliui. Saulės ir Mėnulio gintariniu amuletu iš neolito laiku rasta Juodkrantėje, Palangoje 1 pav. ir kt. Saulės simboliai buvo siejami su Pasaulio arba jo variantu Gyvybės medžiu, tariamai Jungiančiu visas visatos dalis.

Kartais virš minėtų medžių buvo šešiakampė žvaigždė 45 pav t. y. šešių stipinu ratas, kuris sudaro visų simbolių kompozicijos centrą. Šešiakampė žvaigždė - tai visatos šviesa - baltoji dienelė. Kartais šį simbolį saugo du paukščiai 10. 12, 14, 15, 55 pav Jis ne tik visatos, bet ir Saulės, žaibu, dienos šviesa. Minėto simbolio daugiareikšmiškumas rodo jo archaiškumą.Mitai sako, kad visatos šviesa atsiradusi ir sklidusi iš nežinomo šaltinio kaip dieviškoji emanacija, kurianti pasaulį.

Biblija aiškina, kad dievas šviesą sukūręs pirmąją dieną, o Saulę, Mėnulį, žvaigždes - ketvirtąjį.Todėl šviesa buvo susieta su aukščiausios dievybės kultu, krikščionybėje - su Kristumi 106, 246. viesos simbolis populiariausias lietuviu liaudies dailėje.Jį aptinkame ant namo sienų, lubų, langų, darbo įrankių, audiniu, susisiekimo priemonių ir kt. Tikėta, kad šis simbolis apsaugo žmones, trobas, daiktus nuo visokiu blogybių. Jis žinomas daugeliui Europos tautų.

Dažniausiai mūsų liaudies dailėje paplitusi segmentine trikampė, keturkampė ar aštuoniakampė žvaigždė apskritime. Tokią žvaigždę rusai vadindavo Perkūno ženklu. Minėtos žvaigždės atėjusios iš žilos senovės. Panašiomis žvaigždėmis puoštu papuošalu aptinka archeologai 51, 187 - 197. Pavyzdžiui, Veršvuose Kauno priemiestis rasta žalvarinė antkaklė iš IV - V amžiaus.Panaši segmentinė žvaigždė yra ant dubens, aptikto Sembos sudūvių IX - XI a. senkapyje 31, 382. Segmentinė žvaigždė daugiausia buvo raižoma ant moterų darbo įrankiu - prieverpsčių, kočėlų, kultuvių, taip pat baldu - kraitiniu skrynių, lovų, kėdžių, rankšluostiniu 9, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 33, 34, 35, 42, 46 pav Ja buvo puošiami Šventiniai vežimai, važiai, audiniai, nėriniai, juostos, muzikos instrumentai, trobos ir kt. Segmentinės žvaigždės dažnai jungiamos su vairiais Saulės ir Mėnulio simboliais, ypač apskritimų puslankiais, supintais tarp savęs į begalybę, spiralėmis, simbolizavusiomis Saulės kelią, žalčiais, kryžiukais, simbolizavusiais Saulės šviesą, trikampiais simbolizavo Žemę ir kt. Kartais ši žvaigždė buvo derinama su Jaunu Mėnuliu ar Saulės valtele, mažomis žvaigždėmis, spinduliais, vingeliais, dantukais,kryžiukais. Be to, segmentinės žvaigždės buvo jungiamos su geometriniu, rečiau - su augaliniu ornamentu.

Saulė bei jos simboliai lietuviu dailėje ypač paplito atsiradus ir besivystant žemdirbystei bei gyvulininkystei.

Saulę simbolizavo skritulys, koncentrinis ratas, apskritimas su spinduliais arba kryžiukais viduryje, taip pat su Saulės simboliais paukščiais, žirgais, žalčiais 33 pav Panašūs koncentriniai ratai, apskritimai, spiralės pirmykštėje bendruomenėje, taip pat ankstyvojoje klasinėje visuomenėje buvo paplitę Vakaru ir Siaurės Europos dailėje.

Apskritimas ar ratas, kaip ir vainikas, simbolizavo Saulės nesibaigiamumą, amžinumą, neturėjimą nei pradžios, nei pabaigos.

Vilniuje, Gedimino kalne, tarp kitu dirbiniu yra rastas kirvukas su Saulės ženklu, datuojamas 1 tūkstantm. pr. m. e.84. Katedros požemiuose, datuojamuose XIII a 2,6 m gylyje N. Kitkauskas aptiko glazūruotu ir ornamentuotu plytelių, ant kuriu simetriškai išdėstyta Saulė ir Mėnulis.Legenda ir padavimai sako, kad Vilniuje prie Didžiosios upėst. y. Neries P. D. buvusi senovės lietuvių šventykla, kurios grožis bei prašmatnumas stebinęs visus, garsas apie ją labai toli ėjęs. Dabar Katedros požemyje surastas jos aukuras 86. Apskritimas, ratas, skritulys simbolizavo ne tik Saulę, šviesą ar Mėnulio pilnatį, bet ir senovės žmogaus vaizdiniuose buvo siejamas su mitologinio pasaulio, neturinčio nei pradžios, nei galo, supratimu, kosmologiniu pasaulio modeliu.

Senovės žmogus pasaulį suvokė apskritę. Panaši prasmė buvo suteikiama vainikui, kuris tautosakoje kartais vadinamas visu pasauliu, taip pat žiedui.Minėtų geometriniu figūrų vidinė sfera buvo pripildyta sakrališkumo. Tik už jos ribų galėjusios telktis racionalios ir iracionalios blogybės.

Apskritimas ar skritulys lietuviu liaudies dailėje kartais buvo vaizduojamas kvadrate, simbolizavusiame išorinę sferą. žalvarinė figūra, datuojama IV - VIII a skritulys keturkampyje, kurio kampuose pavaizduoti žmonių veidai, rastas Antkoptyje, Klaipėdos raj. 51 pav. 31, 315. Apskritimas ar ratas su stipinais viduryje buvo tolygus šviesai, dievybei. Jis saugomas dvynių žalčių ar paukščių.

Apskritime buvo vaizduojamas dievybes veidas. Centre dažnai buvo taškas, kuris simbolizavo pasaulio centrą. Mįslėje sakoma Kur yra pasaulio vidurys Įmenama - rato viduryje Pilypai, Švenčionių raj Pažymėtina, kad seniausios kulto vietos, vėliau šventyklos, buvo statomos apskritos.Jų centre buvo stulpas, tariamai jungiantis tris visatos dalis dangų, žemę, požemi. Apskrita rytu baltu šventykla, kaip minėjome, buvo atkasta Smolensko srityje, Tušemlėje 101, 1, 154. Archeologas V. Daugudis su architektu S. Lasavicku panašią šventyklą I m. e. tūkstantm. pirmoji pusė surado Bačkininkėliuose52 pav Architekto S. Lasavicko tyrinėjimu duomenimis, Vilniaus Aukštutinėje pilyje, greta šiaurinio bokšto, būta irgi apskritos šventyklos 10 m skersmens, datuojamos paskutiniaisiais amžiais prieš m. e. ir m. e.pradžia.

Apskritime sakraline kosmologine figūra laike ne tik lietuviai, bet ir kitos indoeuropiečių tautos. Indai tokią figūrą vadino mandala.Medinių meno paminklų iš žilos senovės išlikti negalėjo, jie sunyko.

Jau ankstyvajame neolite Cedmarėje Darkiemio apskr Mažoji Lietuva keramika buvo puošiama apskritimais 2 pav Mažosios Lietuvos Grabovės senkapyje rastos miniatiūrinės VI a. urnos su Saulės ženklais 6, 2. Lietuvoje iškastoje vėlesnėje keramikoje gausu realistinių Saulės atvaizdų ir Jos simboliu - apskritimu, svastikų ir kt. Panašūs ženklai žinomi Latvijoje, Baltarusijoje bei senosios Rusios žemėse 65, 2, 138. Be to, Saulės simboliais dažnai buvo puošiami lietuviu žalvario ir sidabro papuošalai.

Iš žalvario apskritimų su kryžiukais viduryje sudaryta puiki III - IV a. kaklo apvara, rasta Pleškučių senkapyje, Klaipėdos raj. 3 pav. 51, 7, 11, 118, 404, 405. Panaši apvara rasta ir Labatiškiuose prie Priekulės 31,5. Saulės simboliais dažnai buvo puošiamos ir segės arba jos tiesiog vaizdavo pačią Saulę 6 pav Kartais segių apskritimo kryžių - svastiką - sudaro keturi kryžmai susirangę žalčiai, besisukantys saulės kryptimi.Tokie IX a. papuošalai rasti Pryšmančių ir Salantų senkapiuose Kretingos raj Pastarieji rodo, kad apskritimas kartais buvo jungiamas su Saulės simboliais - žalčiais.

Papuošalus su Saulės simboliais nešiojo žmonės, tikėdami, kad šie jiems gali suteikti visokeriopą palaimą, apsaugoti nuo nesėkmių. Be to, jie buvo dedami kaip mirusiųjų įkapės, nes tikėta, kad ir mirusiesiems reikia Saulės šviesos, palaimos.Apskritimai su kryžiumi ir be jo, neteki pirminės reikšmės, lietuviu liaudies ornamentikoje išliko iki mūsų dienų.

Apskritimas greičiausiai buvo Saulės, bet kartais gal ir Menulio pilnaties simbolis. Tuo tarpu dangaus kūnu judėjimą tikriausiai simbolizavo spiralė, kuri aptinkama Jau ant akmens amžiaus dirbiniu. Neolite drauge su žemdirbyste spirale išplito visoje Europoje. Šios tradicijos gyvavo žalvario, geležies amžiais ir vėliau. Saulės ir kitų dangaus kūnų ornamentais iš žilos senovės buvo puošiami margučiai 31 pav. per pavasario švenčiu apeigas.Mat pavasario Saulėi, kuri vadinta pasaulio dvasia, buvo teikiama ypatinga galia pažadinti iš žiemos miego žemę, sušildyti ją, padaryti pajėgią, kad suklestėtų augmenija, užaugtų vaisiai, javai ir kt. Lietuviu liaudies architektūroje bene daugiausia buvo paplitęs paprotys vaizduoti Saulę su spinduliais.

Taip buvo puošiamos namų ir svirnų durys, pastogės, langai, langeliai 50, 120. Saulės motyvai namų puošyboje ilgą laiką išliko ir Baltarusijoje bei kaimyninėse Lenkijos srityse, ypač kurpių, mozūrų teritorijoje, kur seniau gyventa jotvingių.

Be to, tie patys saulės motyvai namu puošyboje pasitaiko Priekarpatėje, Polesėje ir kt. 65, 1, 540. Namai, o kartais ir darbo įrankiai buvo puošiami ne tik saulės motyvais, bet ir su Saulė mitologiškai susijusiomis gyvūnų, augalų ir geometrinėmis figūromis žirgeliu 50,71 - 74, jaučiu, ožiu, šunų, paukščių, žalčių ir kt. 49 pav Saulės žirgai kartais buvo vaizduojami realistiškai, kartais -simboliškai.Daug kur Lietuvoje išliko antropomorfinė Saulė su spinduliais aplink galvą tarp dviejų žirgų galvų 21, 85 27. Pagrybio senkapyje V - VI a. rastas iš žalvario nulietas, pasidabruotas, pailgas, plokščias, profiliuotais kraštais, 6 cm ilgio pakabutis, puošęs odinį vyro diržą.

Apkaustėlio šonuose profiliu reljefiškai pavaizduotos dviejų dvynių žirgelių galvutės apvaliomis akimis, žvelgiančiomis į priešingas pasaulio šalis.Dvynius iš viršaus lyg pridengia pusmėnulis, kuriame ties kiekviena galvute išgraviruotas ratukas - Saulė 85. Saulės simbolių aptinkama ant mūrinių pastatų sienų, kur kai kurie akmenys apvedami ratais, kartais susijungiančiais vienas su kitu. Neretai jie apsupami gėlių vainikais su spinduliais.

Dūkšto Zarasų raj. dvaro vartų sienoje XIX a. akmenys apjuosti smulkių akmenėlių ratais, tarp kurių, tarsi dangaus skliaute, ištisi smulkiu žvaigždžių spiečiai, lyg plaukiantys tarp ramių, juos jungiančių granito salų. Tarp šių spiečiu ir fasade, ir šoninėse sienose įkomponuotos saulės vienur koncentriniai apskritimai, kitur skrituliai su spinduliais, išeinančiais iš vieno taško centre.

Spinduliu skaičius visur vienodas - aštuoni. Tokios saulės aptinkamos įvairiuose liaudies dirbiniuose, ypač dekoratyvinėje kraičių skrynių tapyboje. Ant skrynių, be dangaus šviesulių, tapomas dar sudėtingesnis simbolis - Gyvybės medis. Tai stilizuotas lapuočio ir spygliuočio eglės medžio derinys 53 pav Nuo jo į erdvę kyla išlinkę spindulių pluoštai.Virš medžio - saulės skritulys ir nesuskaičiuojama daugybė taškelių, greičiausiai vaizduojančiu žvaigždes 18, 63. Tiltagalių kaimo Panevėžio raj. pušyne, ant Marnakos upelio kranto, netoli nuo santakos su Lėveniu, stovi koplyčia, statyta XIX a. viduryje, o greta jos - medinė varpinė, visa padengta mozaika.

Priekinį fasadą puošia trikampis su akimi Saulės simbolis, taurės, saulutės. Šoninėje sienoje ir apsidoje, be Saulės simbolių, pavaizduota gyvulių ir žmonių figūros, spontaniškai išdėstytos greta Saulės simbolių, taurių.Tai senosios pagoniškos simbolikos, krikščionybės vaizdinių ir pasaulietiškų motyvų derinys.

Šimonių miestelio Kupiškio raj. šventoriaus tvoros mozaikose 18, 62 - 66 žirgai greičiausiai pavaizduoti tarp žvaigždžių. Lietuvoje, ypač pietrytinėje jos dalyje, trobų kraigus puošdavo su Saulės ar Mėnulio kultu susijusia jaučio galva arba ragais. Jaučio motyvai mene yra vieni seniausių.Jų rasta jau paleolito piešiniuose Altamyros ir kituose urvuose, taip pat Šiškino uolose 68, 30. Jaučio piešiniai žinomi iš mezolito, neolito ir vėlesniu laikų.

Laukinio jaučio kultas vyravo visoje Azijoje ir Europoje, taigi ir Lietuvoje. Be to, jaučiai buvo vieni iš anksčiausiai prijaukintų gyvulių. Žemdirbiai Jautį laikė dievybe ir siejo su Saulė. Hetitų ir babiloniečių Saulės dievybe pasirodydavusi jaučio pavidalu. Jų oro dievas vaizduojamas jojantis ant jaučio ir laikantis rankoje saulę, mėnulį ir žaibą. Kretos saloje buvo surasta sidabrine jaučio su aukso ragais galva. Jo kaktoje pavaizduoti Saulės simboliai apskritimai, rozetės.Molinių jaučių figūrėlių rasta ir Vidurio Europoje.

Jautį su Saulės deive siejo senovės graikai, frygai, egiptiečiai ir kt. 100, 1241. Lietuvių ir latvių mitologijoje žinomi dievo jaučiai - Saulės simboliai. Jaučiu su balta žvaigžde kaktoje kultas ir pas mus, ir kitur buvo išlikęs iki nesenų laikų. Ypatinga reikšme buvo teikiama juodiems dvyniams jaučiams, kuriais pavasarį pradėdavo pirmąjį arimą.Rašytiniai šaltiniai mini, kad derliaus dievams aukojamo jaučio krauju buvo šlakstomi žmonės ir gyvuliai 22, 308. Kaip teigia V. Manhartas, kunigaikštis Kęstutis, pasitepęs žalo jaučio krauju, pasirašinėjo sutartį su Liudviku, Vengrijos karaliumi 58, 118 - 119. Kraujas daugelio tautų, tarp jų ir lietuvių, tikėjimuose buvo laikomas gyvybės, gyvenimo šaltiniu, teikiančiu galios ne tik žmonėms, bet ir gyvuliams, augalams, daiktams, troboms, taip pat mirusiųjų vėlėms ir net dangaus dievybėms 109, 197 - 198. Lietuvių namų puošyboje gausu paukščių tarpininkų tarp dangaus ir žemės.

Gaidžio giedojimas po vidurnakčio buvo siejamas su besiartinančiu Saulės tekėjimu, visatos ritmu, nuolatiniu jos atgimimu. Dailėje paukščiai vaizduojami drauge su Saulės simboliais koncentriniais apskritimais, augalais, žirgeliais.

Vandens paukščiai, kaip Saulės simboliai, buvo paplitę visoje Šiaurės Europoje 99, 182. Su Saulės kultu senovės mene gana dažnai siejamas žalčio ar gyvatės ornamentas. Žalčiu ir gyvačių gyvybingumas stebino pirmykštį žmogų.Ropliai tapo kulto objektu ne tik pas mus, bet ir daugelyje pasaulio kraštų. Senovės Egipto kulto piešiniuose greta Saulės valteles dažnai yra ir gyvatė - požemio karalystes simbolis 68, 93 - 94. Mūsų krašte žalčiai drauge su Saulės simboliais aptinkami ant keramikos, kulto akmenų, žalvarinių bei sidabrinių segių, apyrankių, žiedų ir kt. Apyrankių galai dažnai užbaigiami žalčiu galvutėmis.

Tokie papuošalai turėjo žmonėms teikti laimės, sveikatos.Ypač dažnas žalčio su Saulė motyvas namų ornamentikoje. Pavyzdžiui, Gudžiūnu k.Kėdainių raj. ant namo sijos išpjaustytas ratas Saulė su šešiais stipinais, traukiamas dviejų žalčiu 50 pav Saulės ir dviejų žalčių kompozicija aptinkama ant medinių kryžių, geležinių stogastulpių bei koplytstulpių viršūnių.

Vinguriuojantys žalčiai kartais atstoja Saulės spindulius. Mitologinėje tautosakoje žalčiai - derlingumo, vaisingumo, šeimos gausumo, visokios laimes ir geroves simboliai.Jie vaizduojami nepaprastais, turinčiais antgamtinės galios, kasmet atgimstančiais kartu su Saulė pavasarį.

Saulė mylinti žaltį bei gyvatę, matydama juos negyvus, nepalaidotus, verkianti. Apskritai šie ropliai, kaip ir Saulė, -tai amžinai negęstančios gyvybės ir neišsenkančios galios simboliai. Žalčių ir gyvačių artimus ryšius su Saulė liudija ir liaudies daile. Šie ropliai kartais buvo vaizduojami su Saulė ir jos žirgais. Tokiu kaulo raižiniu aptikta jau vėlyvajame akmens amžiuje. Kidulių kaime Sakiu raj. koplytstulpyje pavaizduoti du žalčiai su kryžiais ant galvų.Koplytstulpio viršūnėje yra eglučių spinduliais apsuptas skritulys Saulė, o jo viduryje - žirgas su raiteliu galbūt tai raita antropomorfinė Saulė. Žalčiais drauge su Saulė ir jos žirgais buvo puošiamos lazdos, darbo įrankiai, trobos. Vėliau, įsigalėjus krikščionybei, deivės Saulės vietą užėmė Marija, kuri taip pat kartais buvo vaizduojama su žalčiu, žirgu ir Mėnuliu.

Tokia kompozicija rasta Kumpikų k. Kretingos raj. 28,130 - 132. Saulė dažnai būna apsupta ir gyvačių.Ši kompozicija budinga kaimo kalviu kryžiams - saulutėms 47, 48 pav Tai roplius simbolizuojantys banguoti Saulės spinduliai, kartais užsibaigiantys jų galvutėmis.

Žemaitijoje, taip pat Klaipėdos krašte apskritimas - Saulė su dviem žalčiais iš šonų - kartais buvo iškeliamas ant stogo kraigo.Prieverpsčių ornamentą Lietuvoje dažnai sudaro Saulės, žemės, žalčių simboliai 16, 33 - 35 pav Aukštaitijos prievarpstėse kartais Saulės skritulys apjuosiamas žalčiu ar gyvate. Šių roplių ryšį su Saule, dangumi ir žeme simbolizuoja ornamentas - vainikas ar vainikuotas skritulys Saulė, saugomas dviejų žalčių, ant kuriu nugarų tupi paukščiai.

Toks ornamentas buvo išlikęs Vilniuje, dabartinėje Mildos gatvėje. Vakaru Žemaitijoje, taip pat Kuršių nerijoje ilgai išliko paprotys namų kraigus puošti Saulės, žalčių, paukščių, augmenijos motyvais ir jų kompozicijomis, kaip visatos vieningumo, gyvybės amžinumo simboliais.Be to, namai buvo puošiami pusiau žalčiu, pusiau paukščiu zoomorfinėmis būtybėmis, saugančiomis vainiką ar skritulį Saulė, Pasaulio stulpą 97, 68. Realistiškas ar simboliškas kryžiukų, kartais su žalčiais, motyvas lietuvių, kaip ir kitų tautų, dailėje, susijęs su tariamąja mirusiųjų globa bei apsauga nuo įvairiu blogybių pomirtiniame pasaulyje, perimtas iš pirmykštės bendruomenės.

Saulė su žalčiais buvo iškalama ant mirusiems statomų akmeninių paminklų. Vienas tokiu akmenų yra Šeduvos etnografiniame muziejuje.Anksčiau jis stovėjo sename kapinyne, dešiniajame Kiršino upelio krante, Vileikiu kaimo Radviliškio raj. laukuose.

Vienoje akmens pusėje iškalta dešinioji ranka ir trys kryžiukai, kitoje - vinguriuojantis žaltys ir kryžiukas. Padavimas sako, kad senų senovėje gyveno akmenkalys su pačia. Jie turėjo sūnų, kuris pamilo Kiršino upės mergelę undine. Belankydamas undinę, prie Kiršino krantų vaikinas peršalo, susirgo ir mirė. Tėvas nukalė sūnui minėtą paminklą.Kryžiukų su Žalčiais surasta ant dubenuotojo akmens Rozalime Pakruojo raj Paprotys statyti medžio ąžuolo pavidalo paminklus su apsivyniojusiu žalčiu ar gyvate ir Saulės, Mėnulio bei žvaigždžių simboliais kai kur Lietuvoje buvo išlikęs dar XIX amžiuje.

Pasakojama, kad prie Luponių k. Šiaulių raj alkakalnio senkapiuose, vietoje kryžių buvę statomi stulpai moterims - iš vinkšnų, vyrams - iš ąžuolu su išpjaustytais Saule, Mėnuliu, žvaigždėmis, žalčiais. Ilgiausiai išlikęs paminklas buvęs ąžuolinis, apie 2 m aukščio, su apsivyniojusia karūnuota gyvate.Mirusiuosius laidodavę po medžiu, paskui tą medį nukirsdavę poros metru aukštyje ir likusiame stulpe išpjaustydavę minėtus dangaus šviesulius su žalčiais.

Stulpą apdėdavę akmenų vainiku 28, 99. Su Saulės simboliais, kaip minėjome, reikia sieti ir rugiapjūtės pabaigtuvių vainikus. Vainikas - apskritimas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos, greičiausiai simbolizavo žemdirbių auginamu javų amžinumą, nesibaigiamumą.Kad sėjamieji Javai amžini, tai Saulės močiutės nuopelnas, todėl pabaigtuvių vainikas buvo puošiamas įvairiais Saulės simboliais apskritimais, ratilėliais, gėlėmis, vadinamomis saulutėmis ir kt Be to, kai kurie vainikai buvo pinami Saulės pavidalo, kur spindulius atstodavo rugių varpos.

Jaunas Menulis, o kartais ir pilnatis liaudies dirbiniuose dažnai vaizduojami realistiškai. Tokiu atvaizdu randama neolito ir vėlesniuose senkapiuose.Gintarinis jaunas Menulis drauge su kitais to meto religinio kulto daiktais, t. y. žmonių bei gyvulių statulėlėmis, buvo rastas Juodkrantėje 31, 32. Sidabrinis jaunas Menulis aptiktas turtingame papuošalų Švaicarijos Suvalkų apskr. senkapyje. datuojamame III - IV m. e. a. 8. I tūkstantmečio pabaigos - II tūkstantmečio pradžios vyrų kapuose randami iš gintaro padaryti pusmėnulio pavidalo trikampiai ar stačiakampiai pakabučiai.

Lazdininkų, Kiauleikių, Palangos kapinynuose šių pakabučių rasta ant mirusiųjų krūtinės, bet dažnai ir prie diržų, kalavijų 85. Jauno ir pilno Mėnulio atvaizdų iš žalvario aptinkama ir senųjų prūsų senkapiuose.Mėnulio atvaizdų buvo puošiami ir geležies amžiaus papuošalai.

Stilizuotas realistiškas jaunas Mėnulis puošia IV a. žalvarinę antkaklę, rastą Stragėnuose Klaipėdos raj esančią Šilutės kraštotyros muziejuje 51, 99, 131 - 132. Žalvarinis kaklo papuošalas iš įvijų ir kiauraraščio Mėnulio kabučių rastas III - IV a. moters kape Kurmaičiuose Kretingos raj žalvarinis III - IV a. kaklo papuošalas su pusmėnuliais - Labdariuose Priekulės apyl. 4 pav Panašių III - IV a. kaklo papuošalų aptikta ir Mažojoje Lietuvoje 7 pav Realistiškais Menulio atvaizdais nuo žilos senovės iki dabar puošiamos apyrankės, žiedai, drabužiai, audiniai, nėriniai, juostos, margučiai ir kt. Be to, Mėnuliu mūsų protėviai puošė statomus antkapinius paminklus.

Ši tradicija išliko ir įsigalėjus krikščionybei. Mėnulis turėjęs mirusiajam padėti išlaikyti grožį, Jaunystę, taip pat apšviesti tamsią pomirtinę karalystę. Tokiu paminklu galima aptikti ir šiandien.Mūsų liaudies meistrai mėnuliais puošė kryžius, koplytėles, stogastulpius, statomus ne tik kapinėse, bet ir laukuose, pakelėse, tikėdami, kad simboliško mėnulio šviesa šviesianti laukams, pakeleiviams, apsaugosianti nuo įvairių nelaimių, suteiksianti visokeriopą gerbūvį.

Mėnulis paplitęs ir lietuvių liaudies architektūroje. Pavyzdžiui, iki šių dienų išliko paprotys gyvenamuosius namus ir ūkinius pastatus puošti jaunu ar pilnu Mėnuliu, o tai, žmonių manymu, turi apsaugoti trobesius nuo gaisrų, perkūnijos ir kitų nelaimių.Pastebėta, kad jaunas Mėnulis dažniausiai vaizduojamas kartu su Saule ir visuomet jos apačioje, be to, ne tokioje padėtyje, kokioje jį matome danguje, o gulintis, su ragais, nukreiptais į viršų, nors kartais jaunas Menulis būna pavaizduotas ir tokioje padėtyje, kokioje Jis iš tikrųjų yra danguje.

Su juo drauge jo apačioje buvo vaizduojamas ir kitas Menulis, tačiau šio apačia, esanti tarp dviejų ragu, ne apvali, o daugiau plokščia.Toks Menulis išliko buvusiuose Mančių k. Kretingos raj. markapiuose, ant įaugusio į lazdyno krūmą stulpo, pažymėto 1764 m. data 57 pav Šio nepaprastai įdomaus stulpo viršūnė simbolizuoja Saulė, o jos apačioje yra jaunas Menulis, po juo - greičiausiai valtelė plokščiu dugnu ir iek tiek užriestais į viršų galais.

Reikia manyti, kad tai Saulės valtelė, kuria ji plaukioja, kai nusileidžia į vandenį, ir kuri minima dainose Saulužė vakarely Leidos aukso laivelin, O iš ryto linksmutėlė Kylis laivo, skrend aukstyn 78, 31. Taigi galima manyti, kad liaudies dailėje, ypač memorialiniuose paminkluose, šaulučių apačioje esantys ragais j viršų mėnuliai kartais simbolizuoja ne Mėnulį, o Saulės valtelę, kuria keliaujanti Saulė. Apie tai, kad ragais į viršų Mėnulis vaizdavo Saulės valtele, sakytu ir ilgiausiai išlikusios Žemaitijoje, taip pat ir Vilniaus Aušros vartų Marijos skulptūros. Čia Marija stovi ant tokios valtelės, o aplink ją apsivijusi mitologinė vandenų šeimininkė - Didžioji Gyvatė.

Įdomu ir tai, kad tokią Mariją dar ir dabar senieji žemaičiai vadina Saulės dievą.Archainiams mitams apie Saulės kelionę valtimi netekus prasmes, liaudies meistrai greičiausiai senąją valtelę sutapatino su jaunu Mėnuliu, kurį kartais vaizduodavo žmogaus veidu.

Toks Menulis buvo aptiktas Lenkimų kapinėse Skuodo raj Saulės apačioje galėjo būti valtelė, jaunas Menulis, į viršų atsuktais ragu smaigaliais, arba panašus į ragus lenktas rago kirvis. Ragai daugelio tautų mitologijoje simbolizuoja Jėgą, gausumą, valdžią. Jie saugo nuo piktų dvasių, ligų, žaibo.Ragai naudojami apeigose, susietose su Saulės ir Mėnulio kultu.

Lietuvių šventyklos buvo apkaišomos ragais.Gedimino kalne rastuose rago kirveliuose įrėžti ženklai, įvairių autorių interpretuojami kaip Saulės simboliai 84, 31. Saulei ir Mėnuliui įgavus antropomorfinį pavidalą, liaudies dailėje ir mitologinėje tautosakoje jie vaizduojami žmogaus veidu 36, 62 pav Šviečiant Mėnuliui, sakoma, kad jis žiūrintis į žemę. Pasak Ch. Henenbergerio, 1556 m. prie Karaliaučiaus pasirodęs ant dangaus Menulis vyro veidu, o Saulė - moters.

Pilnas Menulis žmogaus veidu pavaizduotas A. Diblinskio knygoje Astronomijos Šimtinė Centuria astronomica, 1639 m. 44 pav Knygoje parodytas Saulės ir Menulio užtemimas.Saulė - apskritimas su spinduliais yra moters veido, o mažesnis Menulis - vyro veido 20, 1. Kretingos kraštotyros muziejuje yra nežinomo liaudies dailininko ant drobės nupiešta Saulė ir Menulis žmogaus veido iš profilio. Daug kur jaunas Menulis buvo vaizduojamas su ant jo stovinčia Saulės deive, vėliau transformuota į Mariją.

Aplink jį apsisukęs žaltys. Menulio, Saulės ir gyvatės simboliai buvo siejami su augimu, vaisingumu,mirtimi. Lietuviai, kaip ir daugelis kitų Europos tautų, iš žilos senovės laike šventais kai kuriuos, ypač dubenuotuosius, akmenis. Tokie akmenys minimi rašytiniuose šaltiniuose Dusburgietis, Dlugošas, Rotundas ir kt Jų yra išlikusiu iki dabar laukuose. Kai kuriuos iškasa melioratoriai.Šventuosius akmenis, kartais dar vadintus dievaičiais, greičiausiai reikėtų sieti su dangaus šviesuliu kultu.

Archeologo V. Urbanavičiaus tyrinėjimų duomenimis, jie buvo laikomi prie duobių, ugniaviečių, kuriose randama laužo liekanų, puodu šukių, gyvulių kaulų. O tai sakytų, kad čia buvo atliekama aukojimo apeigos. Kultui parenkami dubenuotieji ir kitokie akmenys turėjo skirtis nuo paprastu. Jie dažniausiai jau pačios gamtos išmarginti savotiškais ornamentais. Galimas daiktas, kad dalis šių ornamentų tapo dangaus kūnų simboliais.Be to, ant dubenuotų ir kitų šventųjų akmenų žmonės iškaldavo įvairių dangaus ženklų, ypač žvaigždžių ir jauną bei pilną Menulį 26 pav rečiau Saulę ar ką kitą. Prie šių akmenų priskirtinas dubenuotasis akmuo iš Gatakiemio Utenos raj 25 pav Savo forma jis primena kūgį. Ant jo, be gamtos poveikyje atsiradusiu įvairaus dydžio žvaigždžių, nemažai yra ir žmogaus ranka iškaltų.

Pavyzdžiui, dubens krašte iškalta dvi taisyklingos eilės po trylika dailių penkiakampių žvaigždžių.Pakruojo rajone ant surasto dubenuotojo akmens, be žvaigždžių, iškalta ir kairės rankos plaštaka. Degučių k. Utenos raj. dubenuotojo akmens dešinėje pusėje tarp daugelio gamtos poveikyje atsiradusių žvaigždučių iškaltas pusmėnulis, einantis į pilnatį, o jo viršuje ir apačioje - Žalčio simboliai 24 pav Akmens apačioje išskaptuotas apie 20 cm ilgio griovelis, virš kurio iškaltas stulpelis, galimas daiktas, vaizduojantis Pasaulio stulpą.

Dubenuotasis plokščias akmuo su iškaltais dangaus ženklais, žalčių, tulpėmis ar lelijomis jų yra ant Lietuvos kunigaikščiu šalmų ir kt. buvo aptiktas 2 m gylyje Norvaišų k, Šiaulių raj kasant namui pamatus.

Panašūs dangaus kūnų simboliai bei jų ženklai aptinkami ir ant kitų dubenuotųjų ar kitokių kulto akmenų. Padavimai sako, kad minėtų akmenų dubenyse buvo laikomas atėjęs iš dangaus ir turintis stebuklingą gydomąją galią Šventas vanduo. Juo žmonės gydydavo akių, odos, sąnarių ir kitas ligas, taip pat apsisaugodavę nuo visokių blogybių, piktų dvasių.Šita versija patvirtintų ir tai, kad, įvedus Lietuvoje krikščionybę, kunigai dubenuotuosius ar ventus akmenis panaudojo laikyti švęstam vandeniui bažnyčios prieangiuose.

Tuo vandeniu žmonės šlakstėsi, įeidami į bažnyčią, manydami, kad jie taip apsivalą nuo nuodėmių. Retesnė padavimų versiją, kad iš dubenuotųjų akmenų buvo lakinami žalčiai, gyvenantys namuose ar šventuose miškeliuose. Dubenuotuosiuose akmenyse esantis vanduo galėjo būti skirtas ir nakties dangaus šviesuliams stebėti.Tai patvirtintų ir pasakos apie matomas žvaigždes šulinyje.

Dangaus kūnai, dažniausiai žvaigždės, buvo iškalamos ir ant kitų akmenų. Pavyzdžiui, Suminu k. Utenos raj. rastas žemėje įkastas akmuo toje vietoje, kur seniau stovėjo kryžius. Ant jo iškaltas 9 spindulių žvaigždžių ornamentas aplink viduje esančią žvaigždę 28 pav Ant Karališko k. Molėtu raj. akmens iškalta spinduliuojanti Saulė, Mėnulis ir kryželis 30 pav Panašių akmenų galima nurodyti ir daugiau.Naktį dangaus šviesuliams stebėti žiloje senovėje galėjo būti naudojami nedideli apskriti vandens telkiniai, paprastai esantys prie šventyklų, iš kur žvaigždininkai galėjo sekti žvaigždes, sudarinėti kalendorius.

Rašytiniai šaltiniai ir padavimai sako, kad dažnai šventyklos buvo prie pilių, kur paprastai aptinkami ir nedideli vandens telkiniai, ratu apvesti akmenų pylimu. Pavyzdžiui, toks vandens telkinys buvęs Bajorų kaime Utenos raj prie mitologinių akmenų, ant kurių yra iškalta dvylikos ar šešių žvaigždžių skrituliai, linijos ir kitokie dangaus kūnu ženklai ar ornamentai 27 pav Pylimo, juosusio vandens telkinį, liekanų aptikta ir Stripeikių kaime Ignalinos raj netoli buvusios Stripų pilies, kuri rašytiniuose šaltiniuose minima XIV a. viduryje.

Vandens telkinys, apsuptas akmenų pylimu, rastas ir netoli buvusios Linkmenu pilies. Legenda sako, kad šventyklos vietoje buvo pastatyta katalikų bažnyčia. Pilį castrum Lenghmene mini Livonijos kronikininkas H. Vartberge, rašęs apie Lietuvą XIII a. paskutiniajame dešimtmetyje ir XIV a. pirmojoje pusėje.Dangaus šviesuliu ženklais buvo išmarginami akmenys, kuriais buvo uždengiamos aukų duobės, skirtos namų dievams.

Greičiausiai tokio akmens fragmentas 1987 m. buvo surastas prie svirno Kareiviškio kaime Pakruojo raj. 29 pav Apie dengiančius aukų duobes akmenis, kartais vadinamus deivėmis, dar XVII - XVIII a. rašė jėzuitai.Akmenis, kuriuos lietuviai laikė svirno javų, skalsumo ir namų laimės nešėjais, mini 1604 m. jėzuitų kolegijos kronika, o 1611 m. pranešime rašoma, kad žmonės savo sodybose turėjo duobių, į kurias dievams sudėdavo valgomo bei geriamo ir užritindavo plokščią akmenį. Iš pateiktų negausių faktų matyti, kad ant šventais laikomų akmenų dažnai buvo iškalami nakties dangaus šviesuliai.

Kai kurie dangaus kūnai buvo vaizduojami ir profesionaliojoje dailėje. Dailininko M. K. Čiurlionio genialus kuriniai Pasaulio sutvėrimas ir Zodiakas buvo sukurti visu pirma remiantis lietuvių etiologinėmis sakmėmis.Laiške savo broliui Povilui, rašytame 1905 m M. K. Čiurlionis nurodo, kad jo Pasaulio sutverimas tveriamas ne mūsojo pagal Bibliją, o kažkokio kitokio pasaulio, fantastinio pagrindu, kad jis naudojosi žodine liaudies kūryba.

Svarbia vieta M. K. Čiurlionio kūryboje užima Zodiakas, kurį pagimdė mitai ir pasakos apie dangaus kūnus.Jo sukurtas Zodiakas gerokai skiriasi nuo antikos ar Senovės Rytų mitų. Matyt, Čiurlionis rėmėsi lietuvių liaudies mitologija. Pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio Vandenis - tai jurų dievas, o ne pasakų karalius, iš kurio delno liejasi vandens srovė.

Žuvys simbolizuoja Baltijos jūros grožį. Avinas atrodo tarsi kažkokių milžiniškų jėgų užkeltas į kosminį aukštį, iš kurio dabar ramiai stebi pasaulį. O Čiurlionio Jautis, pasak Vaižganto, kilo tiesiog iš už kalnelio Dzidorio artojo genamas, išėjęs su aušra į darbą kopia tuo pat metu iš už kažkokio kosminio kalno, gal planetos kamuolio.Jo ragai, rodos, skirti apglėbti Saulei, galingai išnešti ją iš žiemos meto, iš tamsių vandenų 46, 6. Toliau Saulė pasiekia Dvynius, kurie įvairiuose kraštuose buvo vaizduojami kaip du žmonės, susiėmę už rankų, o M. K. Čiurlionis juos atskyrė neperžengiama šviesmečiu bedugne.

Vėjo kelias primena sunku kopimą į aukščiausią Saulės kelio viršūnę, kur slypi neišvengiama kasmetinė vasaros rezignacija - Vėžio sustingimas saulėgrąža, Jo atbulas žygis žemyn. Po to Saulė pasiekia Liūto, Mergelės žvaigždyną ir kt. Si Žvaigždžių sonata gimė iš M. K. Čiurlionio astronominių studijų ir vizijų.Jis pats sako žiūrėkite į mano paveikslus liaudies žmogaus akimis, to žmogaus, kuris dar neužmiršo savo šalies pasakų, padavimų ir dainų lobio, kuris gamta jaučia kaip kažką gyva, judraus, fantastiško, kuris netgi ne visada sugeba atskirti fantastiką ir tikrovę 46, 7 ir kt M. K. Čiurlionis labai jautė senovę, žavėjosi lietuvių liaudies daile.

Ne tik Jo Saulės sonata, bet ir kosminis Zodiakas yra labai lietuviški, liaudiški ir savo nuotaika, ir charakteriu.Saulės, Mėnulio, žvaigždžių simboliai liaudies ornamentikoje perteikia senovės lietuvių pasaulėjautos bei pirmykštės filosofijos elementus. Jie pabrėžia gyvybės amžinumą, visatos vieningumą.

Pirmykštėje bendruomenėje ir ankstyvojoje klasinėje visuomenėje dangaus šviesuliu simboliai liaudies mene neabejotinai turėjo ryšį su mitologija ir religija, ir tik vėliau jie pamažu prarado pirmykštę savo religinę magiškąją prasmę ir liko kaip dekoratyviniai elementai.Tai pastebėjo K. Marksas, rašydamas, kad kiekviena mitologija vaizduotėje ir su vaizduotes pagalba nugali, pajungia ir formuoja gamtos jėgas.

Betgi ji dingsta, kai iš tikrųjų šios gamtos jėgos apvaldomos. APIBENDRINIMAS Apibendrinant visa, kas išdėstyta šiame referate, galima konstatuoti, kad lietuviai stebėjo dangaus kūnus ir juos pažino dar tada, kai žmonės vertėsi medžiokle ir rankiojimu. Tuo metu dangaus šviesuliais domėtasi utilitariniais tikslais.Pagal šviesulius žmonės orientavosi laike ir kelionėse. Greta to pamažu susiformavo primityvios kosmologinės pažiūros, aiškinančios dangaus, žemės, augmenijos, gyvūnijos ir žmonių atsiradimą.

Visa dangaus šviesuliu sistema Saulė, Mėnulis, planetos, žvaigždės buvo tiesiogiai susijusi su lietuvių religija, susidariusia akmens amžiuje. Tuo pagrindu buvo sukurtas realistinis ir simbolinis menas bei sakmės apie kosmosą.Pirmykštėje dailėje Saulė ir Mėnulis, jo fazės, žvaigždės buvo vaizduojamos realistiškais ženklais ar simboliais ir tik vėliau dangaus kūnai įgavo dendromorfinį, ornitomorfinį, zoomorfinį ir galop antropomorfinį pavidalą.

Taigi dangaus šviesulių vaizdiniai perėjo savo plėtotės kelią. Mitologinėje tautosakoje dangaus kūnai buvo suasmeninti, įpinti į sakmes, susieti su augalais, gyvūnais, vėliau - su žmonėmis. I turimos faktinės medžiagos matome, kad lietuviai buvo sukūrę savus originalius Saulės, Mėnulio, planetų, žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimus. Jie yra labai senos kilmės, pritaikyti prie krašto geografinės padėties, ūkinės veiklos, tikėjimų ir mitologinių vaizdinių.Dangaus šviesulių pavadinimams ir sakmėms įtakos galėjo turėti ir kaimynystėje gyvenusios etninės bendruomenės.

Be to, svarbus faktorius buvo ir proindoeuropiečiu kultūros bei buities bendrumai, susidarę gyvenant bendroje protėvynėje.LITERATŪROS SĄRAAS Dundulienė P. Lietuvių Saulės sugrįžimo apeigos Istorija, 1970 T.11 Dublinski A. Centruia astronomica in Alma Academia universitate Vilnensi Societatis Jesu. Vilnius 1639 Greimas A. Apie dievus ir žmones Chicago, 1979 Mačianskas F Visatos sąranga senovės lietuvių akimis Mokslas ir gyvenimas. 1968 Nr.3 Sviderskienė Z. Žvaigždynai Vilnius, 1983.